fbpx

Komentaras apie med. m. dr. Daivą GUDAVIČIENĘ

2010-10-16

Autorius www.veidas.lt

2010 Spalio 16

Virginija Tamulienė

Interviu palatoje prieš pat operaciją

veidas.lt

„Veido“ archyvasPrieš 16 metų krūties vėžiu sirgusi, o dabar į onkologų rankas vėl patekusi ilgametė Šiaulių universiteto dėstytoja Virginija Tamulienė niekada neištartų žodžių: “Aš nugalėjau vėžį”. Nors faktų, kaip ir ylos, maišelyje užrišęs nepaslėpsi – Virginija yra gyva, sveika ir energinga. Teigiamai paveikė ir pačios sugalvota sveikatinimosi metodika.Virginiją atradau Vilniaus universiteto Onkologijos instituto trečiojo onkochirurgijos skyriaus palatoje. Gulėjo lovoje prijungta prie lašelinių infuzijų aparato ir laukė operacijos. Žodį “atradau” parašiau neatsitiktinai: pašnekovė – tikras lobis, nes norėjome visoms dar kartą įrodyti, kad žodis “vėžys” anaiptol nereiškia “mirti”. O krūties vėžys – išgydomas. Virginija spinduliavo gera nuotaika, juokavo, o jos išraiškingos akys šelmiškai blizgėjo. Atrodė, tarsi kalbėtumės ne priešoperacinėje palatoje, o jaukioje kavinėje.“Gimiau Kaune gražioje vietoje netoli zoologijos sodo, – pradėjo pasakojimą pašnekovė. – Baigiau dailės mokyklą, vėliau Vilniuje studijavau architektūrą. Buvo sunku, mat teko ir dirbti, spaudė nepritekliai. Baigusi pirmąjį kursą susimąsčiau. Mano pašaukimas buvo pedagogika, todėl įstojau į Šiaulių universitetą krimsti piešimo, braižybos ir darbų specialybės”. Virginija ketino įgyti įdomią specialybę ir išvažiuoti, nesitikėjo, kad būtent saulės mieste bėgs ir tolesnis jos gyvenimas: juk į Šiaulius atvyko dvidešimties, o dabar jai 64-eri.
Lyg voverė rate Moters buvo pilna visur, nuo pirmojo kurso pradėjo dirbti. Iš pradžių valytoja vienoje mokykloje, paskui – dailininke apipavidalintoja “Vairo” gamykloje, o būdama ketvirto ir penkto kurso studentė įsidarbino piešimo ir braižybos mokytoja. Gabi studentė neliko nepastebėta, tad baigusi universitetą liko dėstyti Braižybos darbų katedroje. Vėliau neakivaizdžiai baigė ir Defektologijos fakultetą (taip jis iš pradžių vadinosi), kur įgijo oligofrenopedagogės specialybę.Šiaulių universitete Virginija dirbo iki pensijos, vis kildama karjeros laipteliais: pradėjo nuo studentės, vėliau tapo dėstytoja, tada lektore ir galiausiai kelių knygų, vadovėlių bei pluošto straipsnių autore. Ištisus 37-erius metus dirbo mokslinį ir metodinį darbą. “Savęs negailėjau: būreliai, kvalifikacijos kėlimo kursai, seminarai. Daugelį darbų atlikau labdaringai, neskaičiuodama darbo laiko. Pamiršau save, ir tai buvo pirma didelė mano klaida. Knygas rašydavau naktimis. Būdavo, nemiegu kas antrą naktį. Kad turėčiau jėgų eiti į darbą, nuo rašomojo stalo pakildavau auštant ir bėgdavau į stadioną sportuoti tekant saulei. Paskui puodelis kavos – ir aš žvali, linksma. Atrodė, jaunystė tęsis be galo, o jėgos ir sveikata neišseks. Nežinojau, kas yra gydytojo receptas: man niekas jų nebuvo išrašęs, net peršalimo ligomis nesirgdavau. Bet žmogui juk reikia miego ir normalaus poilsio. Negalima organizmo tik alinti, reikia ir pasilepinti, ir dažniau pagalvoti apie save. O aš prisimenu, kad net gulėdama ligos patale rūpindavausi kitais, skambindavau pasiteirauti, kaip jie gyvena”, – kelionės į vėžio glėbį istoriją pasakojo Virginija.Radinys maudantisPrieš dvidešimt metų, būdama vonioje, pašnekovė kairėje krūtyje užčiuopė slyvos didumo gumbą. Rytojaus dieną ji jau stovėjo chirurgo kabinete, o šis iškart pasiuntė pas Šiaulių onkologus. Moters krūtį apžiūrėjo trys daktarai ir visi kaip vienas sakė, kad būtina operuoti. “O aš, nors man tuomet buvo 44-eri, elgiausi kaip tikra paika jauniklė, – atsiduso moteris. – Trimis gydytojais nepatikėjau, išlėkiau pas Kauno onkologus, kur vienas garbus medikas šitą slyvą pavadino “paprastu riebaliniu dariniu”. Ir dar pasišaipė iš Šiaulių medikų, kuriems esą tik ir niežti rankas ką nors pjaustyti. Dėl visa pikta atlikto punkciją, tačiau vėžio ląstelių nerado”.O gumbas su moterimi slėpynių žaidė dar ketverius metus: tai padidėdavo, tai vėl tarsi pradingdavo. Kol galiausiai vieną naktį Virginija iš lovos pašoko perverta aštraus skausmo, iš krūties plitusio į pažastį. Nors ne per seniausiai Kaune vėl buvo atlikusi tyrimus (tik atsakymų dar nežinojo), moteris kuo skubiausiai išlėkė į laikinąją sostinę.Pakeliui užsuko pas per radiją išreklamuotą gydytoją, kuri neva diagnozuoja ligas pagal akių rainelę. Specialistė patikino, esą jokio vėžio nėra, todėl į onkologinį Virginija nuskriejo lyg ant sparnų. Priėmimo skyriuje ji entuziastingai pasakojo, kad išsityrė pagal akių raineles ir neserga piktybinėmis ligomis. Tuo tarpu ant gydytojos stalo gulėjo Virginijos tyrimų atsakymai apie aptiktą krūties vėžį.“Patyrusi medikė pažiūrėjo į mane, priekaištingai palingavo galva ir pasakė: “Maniau, kad Šiaulių universiteto dėstytojos protingesnės…” Suprantama, netekau amo: nejaugi plačiai išreklamuota akių rainelių specialistė apsigavo?” – prisimena Virginija. Netrukus žavi ir energinga moteris atsisveikino su krūtimi, bet tik ne su optimizmu.
Atsisakė chemoterapijos “Pabudau apibintuota, pasičiupinėjau ten, kur lietėsi chirurgų rankos – norėjau sužinoti, ar daug manęs “nupjovė”. Tačiau taip ir nesupratau. Vėliau atėjo daktaras ir viską paaiškino: piktybinis auglys buvo pasislėpęs tarp riebaliukų, todėl anksčiau ne taip lengva jį buvo čiuopiant aptikti. Nuvedė mane pas jaunutę chemoterapijos gydytoją, kuri, pasitelkusi visą išmintį, mėgino mane įtikinti, kad šis gydymas man būtinas. O aš spyriojausi – ne ir ne. Teiravausi, ar galėtų mane supažindinti su žmonėmis, kurie, ištvėrę šį gydymą, pakankamai ilgai gyveno. Medikė nukreipė kalbą. Pasirašiau dokumentą, kuriuo atsisakiau chemoterapijos, ir išvykau namo”, – dalijosi prisiminimais Virginija.Pirmosios dienos buvo kaip reta sunkios. Operuotosios pusės ranką pakeldavo tik iki akių – keliant aukščiau perverdavo baisus skausmas, net ašaros trykšdavo. Juk drauge su krūtimi buvo pašalinti ir aplinkiniai limfmazgiai.Nepaisydama silpnumo ir skausmo, pedagogė iš visų jėgų treniravosi. Ant durų pieštuku žymėdavo vietą, iki kurios pasiekdavo operuotosios pusės rankos pirštais. Išsikėlė užduotį kasdien pasiekti vienu pirštu aukščiau. Centimetras po centimetro – ir po trijų savaičių pasiekė viršutinę durų staktą. O po mėnesio su trupučiu rytą išbėgo į stadioną, dar vėliau lyg niekur nieko kabėdavo ar mankštindavosi ant skersinio. Net Kauno onkologai, apie tai sužinoję, pajuokavo, kad Virginija – ne moteris, o kazokas. Matyt, tokių veiklių ir užsispyrusių gyventi visavertį gyvenimą medikai ne kasdien sutikdavo.
Trijų “M” sistema Kai po pusmečio buvusi pacientė nuvyko į Kauną pasitikrinti, jai vėl pasiūlė chemoterapiją. “Tik tąkart kabinete sėdėjo nebe jaunutė, o žilagalvė gydytoja, – prisiminė Virginija. – Aš ir jai pasakiau, kad atsisakau tokio gydymo. Ir papasakojau apie savo susikurtą “trijų M sistemą”, kuri man padeda gyventi. Išgirdusi, kokia tai sistema, medikė ilgai iš visos širdies juokėsi, o tada gydančiam daktarui pasakė: “Tai pacientei jokios chemijos nereikia – ji puikiai gydosi pati”. Matyt, įvertino mano pastangas, optimizmą ir tikėjimą ateitimi”.Trys “M”, pasak Virginijos, tai Malda, Mankšta ir Meilė (Dievui ir visam pasauliui). Virginija sveikai gyvena, medituoja, niekam nepavydi ir nelaiko širdyje pykčio. Net tiems, kurie ją nuskriaudžia, atsilygina geru darbeliu.“O gal pasveikti padėjo ir genai?” – pasiteiravau apie artimiausių žmonių sveikatą. “Mano mamytė ne tik gyva ir sveika, bet ir labai jaunatviška, nors jai jau 90 metų. Ligoninėje gulėjo tik tada, kai gimdė mane ir mano brolį. Ot ir tikėk, žmogau, kad viską lemia genai, – Virginija lyg ir sutiko su manimi, lyg ir paneigė. – Iš mamytės perėmiau optimizmą, gebėjimą neprarasti vilties, todėl susirgusi nepanikavau. Bet nepriekaištingos sveikatos, matyt, nepaveldėjau. Kita vertus, optimizmas gelbsti sunkiausiomis akimirkomis. Kaip sako mamytė: “Juk po žiemos ateina pavasaris, po nakties išaušta rytas, taip ir žmogui: net jei labai blogai, vis tiek ateis diena, kai bus geriau”.Virginijai susirgus onkologine liga, jos mama tikino, kad liga pasitrauks, juk viskas Dievo valioje. Mūsų pašnekovė taip pat giliai tikinti. “Visiems atleidžiu. Net tai moteriai, kuri nusivedė mano pirmąjį vyrą – sūnaus tėvą – po dvylikos drauge praleistų metų, atleidau iškart. Ir vyrui atleidau”, – tarsi paslaptį išdavė Virginija.Ir vėl vėžys? Kaip mūsų pašnekovė vėl atsidūrė onkologijos klinikoje? “Šiemet rudenį sukako 16 metų nuo tos dienos, kai pirmąkart buvo operuotas auglys, – prisiminė moteris. – Tegul nemano skaitytojos, kad gyvenau lengvabūdiškai ar atsisakiusi chemoterapijos pabėgau nuo medikų. Esu už tai, kad moterys nuolat rūpintųsi savo sveikata, tikrintųsi krūtis – tai gali išgelbėti gyvybę. Aš nuolat lankiausi pas medikus, buvau stebima, man atlikdavo visus būtinus tyrimus, iš kurių medikai ir spręsdavo, ar liga neatsinaujino. Juk ne visų vėžys vienodai agresyvus, tad nesiūlau sekti mano pavyzdžiu ir atsisakyti chemoterapijos”.O ligos dažniausiai atsėlina tada, kai žmogų prispaudžia rūpesčiai, stresas, susilpnėja organizmo gynybinės galios. Pastaraisiais metais Virginiją užklupo negandos: vėl persidirbdavo rašydama knygą, slaugė sergantį vyrą, kol galiausiai žmogus, su kuriuo išgyveno 20 metų, mirė. Be to, neteko darbo – buvo išlydėta į pensiją. Nuovargis, nusivylimai ir… prieš pusę metų naktį ėmė diegti kairiąją krūtį. Nors visų tyrimų atsakymai buvo geri, Virginija negalėjo nusiraminti: po kažkodėl skaudaus mamografijos tyrimo pasirodė kraujingų išskyrų. Kai į Šiaulius iš Vilniaus atvyko konsultuoti mokslų daktarė Daiva Gudavičienė, Virginija užsirašė į priėmimą. Nors ultragarso tyrimas ir vėl nieko bloga nerodė, apdairi gydytoja pasiūlė šiaulietei atvykti į Vilnių atlikti diagnostinės operacijos. Čia mes ją ir suradome bei pakalbinome. “Matyt, ne prieš gera taip juokiuosi ir dar interviu prieš operaciją daliju”, – nesiliaudama šypsotis sakė ši žavi moteris. Ir paprašė nerašyti skambių antraščių, tokių kaip “ji nugalėjo vėžį” ir panašių. “Vėžys – klastingas priešas, ir niekada nežinai, ar tu jį įveikei”, – paaiškino savo poziciją.P.S. Rytojaus dieną po operacijos Virginija išskubėjo namo. Gera žinia atskriejo jau iš Šiaulių: “Gydytojai sakė, kad šįkart liga nepiktybinė”. Beje, Virginija Šiauliuose įkūrė piktybinėmis krūtų ligomis sergančių moterų klubą “Salvia”, kuriam pati ir vadovauja. Straipsnio nuoroda: http://www.veidas.lt/interviu-palatoje-pries-pat-operacija